Verbų sekmadieniui artėjant

Įvykių nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo Penktadienio moralas galėtų būti labai paprastas - žmogaus tamsumas ir žiaurumas neturi ribų. Paskandinti Viešpatį gėlių puokštėse bei plojimuose, o po kelių dienų Jį sumaišyti su purvais ir nužudyti. Tai karti likimo ironija ir žemiškų laurų tuštybė. Jėzus nebuvo pirmas nei paskutinis genijus ar tautos vadas, kurį ta pati minia garbina, o paskui pastato prie sienos.
Verbų sekmadienis suplakęs tuos du garbės ir gėdos paveikslus, vadinamas keista, prieštaringa švente. Tačiau jos keistumas svarbus ne todėl, kad pradedama gėlėmis ir džiaugsmo šūksniais, o baigiama laidotuvėmis. Didžiausias Verbų sekmadienio paradoksas išnyra kitur - pasakodama apie karališką Jėzaus sutikimą Jeruzalės prieigose Evangelija iš tiesų kalba apie Jo mirtį. Ir atvirkščiai - rašydama kančios istoriją, ji jau skelbia nužudytojo Mesijo prisikėlimą ir išaukštinimą. Tas, kuriam jojant žmonės kloja ant kelio medžių šakas bei gieda garbės himną, yra ne lauktasis Izraelio išvaduotojas, bet pranašo apdainuotas skausmų vyras ir kenčiantis Dievo tarnas. Jis eina į sostinę pasitikti savo mirties, nors žino, kas yra Jeruzalė ir kas Jo ten laukia.
Jėzaus pasirodymas sostinėje atrodo kaip akibrokštas, kaip iššūkis įprastam karališkos šlovės ir didybės vaizdui. Jėzus raitas ant paprasto asilo - tai dar vienas pranašiškas ženklas mokiniams ir miniai, kad prisiartinusi Dievo karalystė nėra tokia, kokios jie ilgėjosi ir laukė.
Atleiski mums, Viešpatie, Net pikčiausius žodžius tardami, juodžiausius darbus darydami - mes vis tiek viliamės. Mes tikime, kad rytoj būsime geresni, nei buvome vakar, nei esame šiandien.
Bet šiandien - Verbų sekmadienis. Sakoma, kiek maža džiaugsmo mūsų gyvenime. Tik vienas Verbų sekmadienis metuose. Čia su visais kartu šaukiame ,,Osana Dovydo Sūnui", čia šaukiame ,,Ant kryžiaus Jį!". Kai giedame ,,Osana", kiek tada daug žadame dangui, artimui, kiekvienam sutiktam žmogui! Malda kaip upės srautas teka iš širdies, ir mes tokie artimi Dievui. Tačiau kai reikia sukaupti valią, kovoti su pačiu savimi, kai neišpildomi mūsų prašymai, mūsų troškimai, mes viską metame. Tada pamirštame, ką rytą kalbėjome: ,,Teesie Tavo karalystė, teesie Tavo valia..." tada vėl mes nueiname savais keliais, tikėdamiesi gyvenimo kelyje laimėsią kur kas daugiau be Dievo. O Verbos! Mes mielai priimame jos džiaugsmus, bet kai po to reikia pradėti Didžiąją savaitę - kopti į kančios kalną, mes skubame atsisakyti; ,,Tegul ten eina kiti, tegul kiti meldžiasi ir pasninkauja, eina išpažinties ir dalyvauja Šv. Mišiose, o aš negaliu!"
Taip kadaise pasielgė ir Cezaris, Romos imperatorius. Jo vienas senas ir ištikimas karys, patekęs į teismą, prašė Cezarį atvykti ir apginti nuo neteisingų kaltinimų. Cezaris pasakė: ,,Aš ką nors kitą pasiųsiu jus apginti". Tada karys perpjovė savo tuniką ir, rodydamas nuo žaizdų randuotą krūtinę, sušuko: ,,Kai mūšio metu jūsų gyvybei grėsė pavojus, aš nepasiunčiau kito, kad savo krūtine pridengtų nuo mirtį nešančios ieties, bet pats savąją atstačiau, o jūs norite pasiųsti kitą".
O ar mes ne taip pasielgiame kaip Cezaris? Užmirštame net šventąją Mišių auką ir neateiname pas Tą, kuris aukojasi už mano nuodėmes. ,,Tegul meldžiasi kunigėlis, aš laiko neturiu". Ir surandame labai daug svarbių priežasčių, dėl kurių negalime susitikti su Dievo Sūnumi.
Kaip dažnai Kristus galėtų mesti mums kaltinimą, kaip kad metė Cezario karys Cezariui: ,,Jums nepatinka šis kelias, kuriuo aš noriu vesti jus į amžinąjį gyvenimą, jūs skundžiatės, kad jums daug kainuoja išganymas. Aš nesiskundžiau, kad dėl jūsų kentėjau ir kenčiu - ir plakamas, ir į veidą mušamas, erškėčiais vainikuojamas, prie kryžiaus vedamas nieko kito nepasiunčiau savo vieton, kad už jus atsilyginčiau dangiškam teisingumui".
Garsusis tapytojas Vilhelm Heckermann nupiešė Kristaus nuo Kryžiaus nuėmimo paveikslą. Jame vaizduojamas jaunuolis, kuris, pasilipęs ant kopėčių, nuoširdžiai trauko iš pervertų kojų vinis. Dailininkas po paveikslu užrašė: ,,Mūsų laikais žmonių nuodėmės tiek daug prikalė vinių į Šventąjį Kristaus Kūną, kad dabar atėjo metas jas visas ištraukti".
Kas iš mūsų norės šiandien pažvelgti giliau į savo gyvenimo klaidas, tas mokės pasakyti: ,,Jau baigėsi Verbų sekmadienis ir aš einu su Kristumi, kad per atgailą ir tvarkingu gyvenimu ištraukyčiau iš Viešpaties kūno vinis ir erškėčių spyglius".
Jau popiežius Pijus X metė iššūkį pasauliui: „Visa atnaujinti Kristuje!" Jis pakvietė grąžinti Kristų į šeimų židinius, į darbovietes, į parlamentus, į ministerijas. Tik tada, kai bus įvykdytas Didysis Kristaus Įsakymas - ,,Mylėkite vienas kitą, kaip aš Jus mylėjau", - tik tada bus galima laukti, kad Kristaus karalystėje bus taika ir ramybė žemėje.

Parengė Romualdas Gedeikis pagal Vito Kaknevičiaus knygą „Sielos duona"