Artėja Advento metas

Adventas - atidumo ir įsiklausymo metas.
Jis nereikalauja kaip nors ypatingai, nekasdieniškai elgtis, bet giliau pažvelgti į kasdienybę, išgirsti joje prabylantį Dievo žodį ir atpažinti jį savo gyvenime, pamatyti, kur Jis dėl mūsų pačių kaltės lieka neišgirstas ir nesuprastas, kur dar reikia ištiesinti takus ateinančiam Viešpačiui. Evangelija mums kalba, kad neužmirštume, jog reikia budėti, nes tik tada galėsime pilnai suprasti Kristaus pasakytus žodžius: „ Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite".
Nenusiminkime, kad greitai bėga dienos. Žinome, kad tokios dienos, kokia buvo vakar, jau daugiau nebebus ir kitas rytas skirsis nuo šiandienos. Prarasta galimybė padaryti gera jau niekada gyvenime nepasikartos. Šiandien neišklausytas Dievo Žodis prarastas visiems laikams. Gyvenimas nėra teatro scena ir jame neįmanoma išeit nusilenkti keletą kartų. Visa, ką mes darome, yra svarbiausia ir reikšmingiausia. Visos mūsų mintys, veiksmai, žodžiai yra nepakartojami. Visa, kas reikšmingiausia, net ir pasaulio pabaiga bei žmogaus mirtis, yra susiję su kasdienybe. Kokiais kriterijais vadovaujasi Dievas, atskirdamas ir vertindamas žmones? „Vienas bus paimtas, o kitas paliktas". Kodėl du žmonės tokie panašūs vienas į kitą, dirbantys tą patį darbą, vertinami skirtingai?
Mes paprastai vertiname viską kartu, sau ir kitiems prikabiname tarsi etiketes. Šis žmogus padorus, anas - tikrai nuoširdžiai tikintis, o štai trečias - tikras nenaudėlis. Mes turėtume budėti ir vertinti pirmiausia reiktų save. Ar tai, ką veikiu iš tiesų vertinga Dievo akyse ar bruzdesys, pastangos, kurioms pašvenčiu tiek laiko, tikrai domina Dievą? Ar kartais neatėjo laikas atsisakyti kažko, kas Dievui ir mano artimui tikrai nepatinka?
Reikalinga mums įsiklausyti į citatą evangelijoje pagal Matą Būsimųjų nelaimių pradžia. Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: „Aš Mesijas! Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai - tik kentėjimų pradžia. Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis nupuls, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms".
Viešpats Jėzus moko budrumo ir ištvermės. Gyvendami žemiškąjį gyvenimą turime jau nuo pirmosios Komunijos jaustis taip kaip abiturientai gavę abitūros egzaminų klausimus. Reikėtų žinoti teisingą atsakymą. Sprendžiant egzaminą kai kada būna keturi ar penki variantai, o reikia pažymėti tik vieną teisingą.
Jeigu pasidomėtumėme Senajame Testamente Jobo istorija tai sužinome Dievo ir šėtono bendradarbiavimo ryšius. Jis nėra Dievui nereikalingas, o mums žemės gyventojams jo galėtų ir nebūti, bet ką padarysi, kad tokia Dievo valia. Mums šėtonas yra tam, kad Dievas per jį patikrintų ar tikrai mes ruošiamės Didžiajam egzaminui ir ar tvirtai ieškome to teisingo atsakymo, kuris patiktų dangiškajam Tėvui.
Kiekvieno žemės gyventojo tikslas turėtų būti besąlygiškai vykdyti Dievo valią apreikštą per sūnų Jėzų Kristų ir užsitarnauti amžinojo gyvenimo malonę, kad gautumėme leidimą apsigyventi dangiškajame mieste. Kad neįvyktų tragedijos dangiškojo Tėvo valią išreikštą Evangelijoje mes turėtume įrašyti savo sąmonėje ir pasąmonėje, o tai pat ji turėtų pasiekti kiekvieną mūsų kūno ląstelę. Mes turime tapti veidrodžio analogais, kaip nuo veidrodžio atsispindi šviesa taip nuo mūsų turėtų atšokti blogis. Mes esame apdovanoti protu jis turėtų reguliuoti minčių srautą. Jis turėtų dirbti, kaip sąžiningas įmonės sargas. Sukaupę visas pastangas ir jėgas važiuokime savo gyvenimo automobiliu pagal rodykle su užrašu „Aš esu šviesa, tiesa ir gyvenimas". Sustojus gyvenimo automobiliui, tie kurie nesilaiko gerosios krypties išvys lentelę su užrašu „Pragaras", tai dangiškojo miesto priemiestis esantis kairėje. Mums būtinai reikia patekti į kitą priemiestį esantį dešinėje su užrašu skaistykla. Čia gyvens mūsų sielos kol bus išbalinti mūsų sielų kostiumai. Manau naudinga pasidomėti, kaip sekėsi ruoštis „egzaminų dienai" šventajam Kazimierui, palaimintajam Jurgiui Matulaičiui, vyskupams: Borisevičiui, Reiniui, Ramanauskui, Matulioniui, o ypač pasaulyje skambėjusiai už nuo pelningus darbus palaimintosios Motinos Teresės gyvenimu.
Išaušus „egzaminų dienai" ateis Didysis egzaminatorius su savo padėjėjais angelais. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje.
Ir tars karalius stovintis dešinėje: „Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo sukūrimo jums paruoštą karalystę! Kai aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane".
Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartu tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte".
Mes turėtume vykdyti Kristaus valią pakeisdami savo gyvenimą į nesibaigiantį gailestingumo darbą. Juk tai iš esmės nesunku ir mažai tesiskiria nuo to, ką jau darome. Tereikia kiekvieną santykį su artimuoju perkelti į antgamtinį lygmenį. Nesvarbu, koks mūsų pašaukimas: ar esame tėvai, ar motinos, žemdirbiai ar tarnautojai, Seimo nariai ar valstybių vadovai, studentai ar darbininkai nuolat pasitaiko proga tiesiogiai ar netiesiogiai pasotinti alkstančiuosius, pamokyti nemokančiuosius, įkyrųjį pakęsti, abejojančiam patarti, melstis už gyvuosius ir mirusiuosius. Suteikime naują intenciją kiekvienam savo judesiui dėl artimojo, kad ir kas jis būtų ir kiekviena gyvenimo diena pasitarnaus rengtis amžinajai dienai, kaupiant turtus, kurių nesugrauš jokios kandys.

Visiems linkiu sėkmės.

Straipsnį parengė Romualdas Gedeikis