Dažniau pažvelkime į saulę
Biblija mus veda ir apšviečia mūsų žingsnius. Tamsiais ir sunkiais laikotarpiais žodis suteikia drąsos ir jėgų. Jei tvirtai laikysimės žodžio, jis saugos mus. Visa, ko mums reikia, turime Dievo žodžiuose. Knygų knygoje slypi protu neaprėpiami lobiai.
Mieli šių eilučių, skaitytojai, noriu Jums pateikti autoriaus V. Kaknevičiaus aprašytą tragišką vieno ūkininko likimą.
Ūkininkas gyveno pasiturimai. Savame krašte jam nieko netrūko. Kartą jis išgirdo, kad totorių krašte už kepurę sidabrinių pinigų galima gauti tiek žemės, kiek pajėgi apibėgti nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Minėtas ūkininkas viską išpardavė, pasiėmė pinigus ir vieną savo tarną, ir iškeliavo į totorių kraštą.
Nuvykęs apžiūrėjo parduodamą žemę ir susitarė susitikti ryte prieš aušrą. Sutartoje vietoje jis rado būrį totorių. Vyriausias totorius pasivedė ūkininką ant aukštesnės kalvos ir parodė, kiek akys užmato, derlingus laukų ir pievų plotus. Totorių vyresnysis tarė: „Nuo šios kalvos tu gali eiti kur tik nori, nes visi plotai, kuriuos tu apeisi iki saulėlydžio, bus tavo. Tačiau gerai įsidėmėk, saulei leidžiantis tu privalai būti ant šios kalvos, ir, jei nors minutę pavėluosi, žinok, kad ne tik negausi žemės, bet neteksi ir pinigų".
Ūkininkas apsidžiaugė. Patekėjo saulė, ir jis pradėjo tos dienos kelionę. Širdis šokinėjo iš džiaugsmo jo krūtinėje. Paskui jį jojo totorių būrys ir žymėjo kuoleliais jo nueitą kelią - naujo ūkininko valdas. Dangumi lėtai riedėjo saulė, o ūkininkas žengė vis tolyn ir tolyn. Sustojo vidudieny, nubraukė prakaitą nuo kaktos ir pagalvojo: „Reikėtų jau grįžti atgal". Bet prieš akis tokie derlingi laukai, toks nuostabus ežeras, o aplik ežerą gražiausios pievos, todėl ūkininkas panoro ir visa tai dar apeiti, kartu ir netoli esantį miškelį. Saulė pakrypo vakarop. Ūkininkas pasileido bėgti atgal, nors kraujas kunkuliavo jo gyslose. Jis galvojo: ,,Jei nesuspėsiu pasiekti tos aukštumos, kol leisis saulė, viską būsiu praradęs". Sukaupė visas jėgas ir dar stipriau pasileido bėgti, tardamas: ,, Kad tik suspėčiau, kad tik išlaikyčiau".
Jau netoli ryte paliktoji aukštuma. Ūkininkas susvyruoja ir pargriūva ant žemės. Iš jo burnos prasiveržia kraujas. Jis neišlaikė - plyšo širdis. Totorių viršininkas padavė ūkininko tarnui kastuvą ir tarė: ,,Dabar užteks tik mažos duobelės, nes tik tiek žmogui šioje žemėje reikia".
Visus mus Dievas irgi pašaukė į šią žemę. Vieni šią kelionę pradėjome ankščiau, kiti - vėliau, bet po kurio laiko vėl turėsime sugrįžti pas Viešpatį. Mums Dievas leido pasaulyje pasirinkti tai, kas po šios kelionės būtų verta dangaus. Norint patekti į amžinąjį gyvenimą, reikia eiti Jėzaus nurodytu keliu, Jį sekti. Ar mes sekame Kristų? Gal nuo ryto iki vakaro neturime laiko pažiūrėti į tai, kur veda Kristaus kelias, gal pamynėme Dievo ir Bažnyčios įsakymus? Gal užmiršome, kad laukia Dievo mums paruoštas amžinasis gyvenimas, bet tik pagal nuopelnus? Gal daugelis miršta kaip tas ūkininkas, nepasižiūrėjęs į saulę. Žiūrėkime, kad nebūtų per vėlu... Kad ir mūsų gyvenimo kelionėje neįvyktų panaši katastrofa, beeidami gyvenimo keliu dažniau pakelkime galvas į dieviškąją Saulę - Jėzų Kristų, kad būtų garantuotas amžinasis gyvenimas.